Naujienos

Ir vandentiekio tinklu tiekiamam, ir gręžinių bei šulinių vandeniui taikomi tie patys saugos ir kokybės reikalavimai, kuriuos reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai”.

Minėtoje normoje nurodyti geriamojo vandens mikrobiologiniai bei toksiniai (cheminiai) rodikliai, kurių verčių jokiu atveju negalima viršyti. Indikatoriniai rodikliai (tokie kaip bendroji geležis, spalva, sulfatas, skonio slenkstis ir kt.) tiesiogiai nesietini su sveikata, tačiau kontroliuojami, kad būtų galima rasti geriamojo vandens saugos ir kokybės pažeidimo požymius, įspėti apie pavojų ir imtis tinkamų priemonių.

 

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo Instituto (toliau – Institutas) laboratorijoje bei teritorinių VMVT laboratorijose atliekami vandens, tame tarpe ir šulinių vandens, mikrobiologiniai ir cheminiai tyrimai. Jau vien per šių metų septynis mėnesius patys vandens vartotojai pristatė beveik 800 šulinio vandens mėginių.

 

320-je mėginių atlikta 700 mikrobiologinių tyrimų. 55 mėginiai, kuriuose atlikta 80 tyrimų, neatitiko higienos normos reikalavimų. Taigi 17 proc. mėginių nustatyta mikrobinė tarša, dažniausiai rasta žarninių enterokokų, žarninių lazdelių (Echerichia coli). 

345–se mėginiuose atliktas 921 cheminis tyrimas. 61 mėginys, atlikus 70 tyrimų, neatitiko higienos normos reikalavimų. Taigi 18 proc. mėginių nustatyta tarša nitratais, padidintas amonio ar geležies kiekis.

 

Cheminė ir mikrobinė tarša įvairiose Lietuvos teritorijose skiriasi, tačiau, analizuojant keleto metų Instituto laboratorinių tyrimų duomenis, galima teigti, kad šulinių vandens kokybė nežymiai gerėja. 

 

Šiltu metų laiku padaugėja ūmių žarnyno susirgimų, kurių priežastimi taip pat gali tapti mikrobiologiškai užterštas šulinių vanduo. Tam, kad išvengti susirgimų, vandenį galima išvirinti.Tačiau nuo cheminės taršos, ypač pavojingų nitratų, nėra jokio patarimo kaip apsisaugoti. Vanduo su padidintu nitratų kiekiu neturi jokio specifinio skonio, kvapo ar spalvos, virinant galima tik padidinti nitratų koncentraciją, kadangi virinimo metu vanduo išgaruoja.

Visada reikia aiškintis taršos priežastis, kurios gali būti netinkamas ūkininkavimas, kita veikla, susijusi su žemės tręšimu. Šulinio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos, jo įrengimo ir priežiūros.Nedideliuose žemės sklypuose intensyviai ūkininkaujant, trąšų, mėšlo perteklius, kurio nepasisavina augalai, patenka į požeminius vandenis ir gali užteršti geriamojo vandens šaltinius bakterijomis bei azoto junginiais( nitratais, nitritais, amoniaku).

 

Žmogui nitratų toksinis poveikis atsiranda dėl jų redukcijos – virtimo žmogaus organizme į nitritus. Nitritai oksiduoja kraujo hemoglobiną į methemoglobiną, kurio koncentracijai kraujyje pasiekus 10 proc., pasireiškia pirmieji klinikiniai methemoglobinemijos simptomai: mėlynavimas, dėmėta oda, vėliau atsiranda dusulys, traukuliai, žmogus gali mirti dėl vidinio deguonies bado.

 

Nitratai ypač pavojingi kūdikiams, nėščiosioms, turintiems tam tikrų fermentų deficitą žmonėms. 

 

Pripažinta, kad nors nitratų požeminiame vandenyje atsiranda ir natūraliu būdu, tačiau pagrindinis gruntinio vandens teršėjas nitratais - netinkama žmogaus žemės ūkio veikla.

 

Siekiant apsaugoti savo ir artimųjų sveikatą nuo galimai nesaugaus šulinio vandens poveikio:

 

v     Bent kartą per metus, rekomenduotina pavasarį, išsitirkite naudojamą šulinio vandenį.

 

v     Tinkamai prižiūrėkite šulinį, apsaugant nuo išorinės taršos.

 

v     Žinokite, kad netinkama ūkininkavimo veikla gali įtakoti šulinio vandens kokybę ir saugą.

 

v     Jei nežinote, kokia šulinio vandens kokybė, nenaudokite vandens maistui, ypač kūdikių ir vaikų mitybai, mišinėlių ruošimui.

 

v     Šulinius, kurių vanduo netinka gerti ir naudoti kitoms ūkinėms reikmėms, būtina likviduoti, kad jie netaptų gruntinio vandens taršos šaltiniais.

 

Jei reikalinga informacija, kaip prižiūrėti šulinius, atlikti dezinfekciją – galite pasikonsultuoti teritorinėse VMVT.