Naujienos

Spausdinti

Artėja Šv. Kalėdos ir daugelis šalies gyventojų Šv.Kūčių stalo patiekalams gaminti naudos miško gėrybes -  grybus. Kadangi Lietuvos gyventojai mėgsta ir vartoja daug grybų, jų radiacinės taršos stebėsena atliekama jau daugelį metų.

Remdamiesi Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Laboratorijos departamento Radiologinių tyrimų skyriaus duomenimis, moksline literatūra, Lietuvos radiacinės saugos centro (LRSC) tyrimais, pateikiame valgomųjų grybų radiacinio užterštumo Europoje ir Lietuvoje apžvalgą ir vertinimą.
 
Valgomųjų grybų radiacinė tarša žymiai padidėjo po 1986 m. balandžio 26 d. įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos. Po šios katastrofos radioaktyviomis atliekomis, ypač radioaktyviuojuceziu (Cs137), buvo užteršta 2,3 mln. hektarų miško ne tik Ukrainoje, Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje. Yra nustatyta, kad radioaktyvaus užterštumo lygis gretimose teritorijose gali būti skirtingas.

Miško dirvoje radioaktyvus užterštumas, lyginant su žemės ūkio reikmėms naudojama ariama dirva, išlieka ilgiau, todėl grybai, uogos ir žvėriena yra vieni iš pagrindinių žmonių radioaktyvaus užterštumo šaltinių. Grybai sugeba sutraukti iš aplinkos ir vaisiakūniuose sukaupti gana didelius įvairių medžiagų kiekius. Valgomų grybų micelis yra labai svarbus radiokatyvių teršalų sulaikymui viršutiniame miško dirvos sluoksnyje, kuris kaip savotiška kempinė kaupia radioaktyvius elementus.

Grybų radioaktyvumas beveik visada būna kelis kartus didesnis už toje pačioje vietoje augančių augalų radioaktyvumą, nes valgomieji grybai gali sukaupti aukštesnį radioaktyvių medžiagų kiekį. Remiantis moksline literatūra galima teigti, kad valgomųjų grybų radiacinis užterštumas kinta priklausomai nuo jų augimo vietos. Vienos grybų rūšys yra linkusios sukaupti daugiau teršalų, kitos – mažiau. Surinktų iš skirtingų to paties miško vietų grybų radiacinė tarša gali svyruoti plačiose ribose. Tą įtakoja įvairūs faktoriai – grybų rūšis, dirvožemio užterštumas, periodas po radioaktyvaus užteršimo, drėgmė. Radiocezio pusinis skilimo periodas yra 30 metų, todėl aktyvumas dirvožemio sluoksniuose bėgant laikui keičiasi, atitinkamai kinta ir skirtingų grybų rūšių radioaktyvumas. Nustatyta, kad radioaktyvumas gali svyruoti net tarp tos pačios valgomų grybų rūšies. Todėl yra svarbu įvertinti kiekvieną individualų atvejį. Valgomuosiuose grybuose dažniausiai yra nustatomas radioaktyvusis Cs137. Be to, nustatyta, kad spygliuočių miškuose augantys grybai turi didesnį radioaktyvųjį užterštumą, nei lapuočių miškuose. Radioaktyvusis Cs137 grybo kūne pasiskirsto netolygiai. Daugiausia jo akumuliuojasi grybo kepurėlėje, mažiau – kotelyje. Literatūroje nurodoma, kad Cs137 radioaktyvumas po Černobylio atominės elektrinės avarijos valgomuosiuose grybuose svyravo nuo 0,1 iki 32 kBq/kg. Daugumoje Lietuvos vietovių iki Černobylio atominės elektrinės avarijos Cs137 koncentracija grybuose keitėsi nuo 4 iki 8 Bq/kg.

Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) ir NMVRVI vykdomos valgomųjų grybų stebėsenos duomenis, Lietuvoje Cs137 koncentracija praėjus daugiau nei dešimt metų po avarijos (1996 - 2000 m.) baravykuose keitėsi nuo 166 Bq/kg iki 33 Bq/kg, voveraitėse – nuo 80 Bq/kg iki 50 Bq/kg. 2007 m. įvairių rūšių grybuose vidutinis Cs137 savitasis aktyvumas buvo 28 Bq/kg, didžiausias aktyvumas sudarė 132,4 Bq/kg. 2008 m. nustatyta vidutinė Cs137 koncentracija voveraitėse buvo 60 Bq/kg. 2006 m. LRSC atlikus 200 tyrimų, įvertinta 25 grybų rūšių  iš įvairių Lietuvos vietovių radioaktyvi tarša. Visi dėl radioaktyvios taršos tirti grybai atitiko higieninius reikalavimus. Didesni Cs137 radionuklido aktyvumai (daugiau nei 300 Bq/kg рavieniuose grybuose) rasti žaliuokėse.

Remiantis gautais tyrimų rezultatais galima teigti, kad Lietuvoje grybų radioaktyvus užterštumas yra mažas ir nekelia rizikos vartotojų sveikatai, kadangi leidžiamas didžiausias radioaktyvusis užterštumas maiste yra 600 Bq/kg šviežios grybų masės arba 6 kBq/kg sausos grybų masės.

Remiantis tyrimų duomenimis ir moksline informacija, pastebima tendencija, kad grybų užterštumas radioaktyviuoju Cs137 mažėja ir ateityje dar labiau mažės. Daugumoje Europos valstybių nustatytas žemas grybų radioaktyvusis užterštumas.

Grybai nėra vienas iš pagrindinių mitybos produktų, lyginant su kitais produktais jų sunaudojama mažai, todėl gauti didelę radioaktyvumo dozę vartojant valgomuosius grybus yra neįmanoma. Maistui yra naudojami termiškai apdoroti valgomieji grybai. Radioaktyviojo Cs137 kiekį valgomuosiuose grybuose galima sumažinti iki 58-82 % juos verdant arba blanširuojant, o iki 90 %  - užšaldžius ir po to 2 kartus pamirkius šiltame vandenyje.