Naujienos

Spausdinti

Švinas – periodinės lentelės VI grupės cheminis elementas, priskiriamas sunkiesiems metalams. Žymimas Pb, atominis numeris – 82. Lydosi 327 °C, garuoja 400–500 °C temperatūroje. Su švinu ir jo druskomis susiduriama švino gamybos įmonėse, metalų apdirbimo ir metalų padengimo švinu ir litavimo cechuose, spaustuvėse, dažų, gumos, chemijos gamyklose, akumuliatorinėse, taip pat buityje naudojant glazūruotus indus. Iš švino gaminami skydai, apsaugantys nuo rentgeno spindulių. Švinas yra randamas aplinkoje bei patenka į aplinką pramoninių procesų, tokių kaip kalnų kasyba, metalo gavyba, akumuliatorių gamyba, metu. Švinas yra metalas, sudarantis organinius ir neorganinius junginius; pastarieji vyrauja aplinkoje. Europoje nuo 1970 metų yra kontroliuojamas švino kiekis gaminant dažus, degalus, maisto konservų skardines, vamzdynus. Švinas, kaip ir kiti sunkieji metalai, susikaupia dumble, nuosėdose ir tokiu būdu kenkia aplinkai. Senuose statiniuose, kuriuose geriamasis vanduo dar tiekiamas švininiais vamzdžiais, švino kiekis gali viršyti leistiną normą (EFSA, 2010; WHO, 2010).
14 ES šalių narių ir Norvegija pateikė duomenis apie švino kiekį įvairiuose maisto produktuose ir vandentiekio vandens mėginiuose. Ištirta apie 140000  mėginių. Nuo 2003 iki 2009 metų ištirti 94126 įvairių maisto grupių mėginiai. Apytikriai dviejuose trečdaliuose tirtų mėginių švino kiekis buvo žemiau nustatymo ribos. Švino kiekis maisto produktuose negali viršyti didžiausio leidžiamo kiekio (DLK). Atlikus tyrimus nustatyta, kad 19 Europos valstybių suaugę žmonės su maistu gali gauti vidutiniškai nuo 0,36 µg/kg iki 1,24 µg/kg kūno svorio švino per dieną. Žmonės, vartojantys tikėtinai daugiausiai švino turinčių maisto produktų, su maistu gali gauti nuo 0,73 µg/kg iki 2,43 µg/kg kūno svorio švino per dieną. Europiečiai daugiausia švino gauna vartodami grūdus (išskyrus ryžius), lapines daržoves ir vandentiekio vandenį. Švino kiekis, kuris gaunamas su maistu, įvairiose valstybėse skiriasi priklausomai nuo gyventojų mitybos įpročių. Nėščios moterys ir vegetarai su maistu gauna tiek pat švino, kaip ir kiti suaugę žmonės. Gimę vaikai su motinos pienu vidutiniškai gali gauti 0,21 – 0,32 µg/kg kūno svorio švino per dieną, o su kūdikių maisteliu – 0,27 – 0,94 µg/kg. 1 – 3 metų amžiaus vaikai su maistu gali gauti 1,10 – 3,10 µg/kg kūno svorio švino per dieną.  Vaikai, vartojantys tikėtinai daugiausia švino turinčius maisto produktus, su maistu gali gauti 1,71 – 5,51 µg/kg kūno svorio švino per dieną. 4 – 7 metų amžiaus vaikai su maistu gali gauti 0,80 – 2,61 µg/kg kūno svorio švino per dieną. Vaikai, vartojantys tikėtinai daugiausia švino turinčius maisto produktus, su maistu gali gauti 1,30 – 4,83 µg/kg kūno svorio švino per dieną (EFSA, 2010).
Švinas į organizmą daugiausia patenka pro kvėpavimo takus įkvėpus jo turinčių dažų, šlifavimo aerozolio, rečiau – pro burną, kai valgoma neplautomis rankomis, taip pat ir vartojant maisto produktus, kurie buvo laikomi glazūruotuose induose. Švinas į organizmą gali patekti ir būna kenksmingas tik jonų pavidale, t. y. kai tai yra vandenyje tirpus švino junginys. Švininiai šratai ar lydmetalis nėra nuodingas, o dažai su švinu gali būti net mirtinai nuodingi. Švinas iš organizmo išsiskiria pro žarnyną, inkstus, pieno liaukas, su prakaitu. Patekęs į organizmą, švinas kaupiasi kauluose (apie 70 % jo kiekio). Tačiau švino galima rasti ir kepenyse, inkstuose, kraujyje, seilėse, tulžies sekrete, motinos piene, cerebrospinaliniame skystyje ir kitose biologinėse terpėse. Švinas gali patekti į žmogaus ir gyvūno organizmą su dirvožemiu, dulkėmis (EFSA, 2010).
Švinas į dirvožemį patenka su lietaus vandeniu, iš dirvožemio patenka į augalus, per juos į gyvūnų organizmą, po to į mėsą, ar pieną. Švinas taip pat patenka į vandentiekio vandenį, tekant jam vamzdžiais, turinčiais švino lydinių. Chloruotas vanduo yra agresyvesnis, todėl į chloruotą vandenį pereina daugiau šio metalo jonų. Maisto produktai gali būti užteršiami nuo glazūruotų molinių indų paviršiaus, konservų skardinių dėžučių siūlių, kurios sulituojamos švino junginių turinčia pasta. Netinkamai pagaminti glazūruoti keraminiai indai gali būti švino šaltiniu. Didelis švino kiekis gali patekti į skystus, ypač rūgščius (raugintą pieną, alų, sultis, vyną), produktus. Švinas kaip pigmentas buvo naudojamas dažų gamyboje, todėl vaikai suvalgę tokių dažų, galėjo mirtinai apsinuodyti. Šiuo metu yra uždrausta naudoti šviną dažų gamyboje, tačiau vaikai vis dar gali apsinuodyti žaisdami su žaislais, kurių gamyboje naudojami švino turintys dažai (EFSA, 2010; WHO, 2010).
Švino kiekis maiste yra nustatomas atomų absorbcijos spektrometrijos, atomų emisijos spektrometrijos ir masių spektrometrijos tyrimo metodais (EFSA, 2010).
Švinas blokuoja sulfhidrilines (SH) grupes ir pažeidžia baltymų, angliavandenių ir fosforo apykaitą organizme. Būdingas sunkus porfirininės apykaitos sutrikimas, todėl pažeidžiama hemoglobino sintezė ir išsivysto ferodeficitinė anemija. Gamybinėmis sąlygomis pasitaiko tik lėtiniai apsinuodijimai švinu. Pažeidžiamos nervų, kraujo ir virškinimo sistemos, kepenys bei širdies ir kraujagyslių sistema. Atsiranda odos ir gleivinės pokyčių. Veido odos spalva pasidaro žemės pilkumo („švino koloritas“) dėl švino vazokonstrikcinio poveikio smulkiosioms kraujagyslėms. Ant dantenų dažnai pastebima siaura, 1–2 mm pločio melsvai pilkšvos spalvos švino sulfido (PbS) juosta. Ji susidaro susijungus kraujyje cirkuliuojančiam švino sulfatui arba albuminatui su sieros vandeniliu, kurį gamina burnos ertmės mikroorganizmai (EFSA, 2010).
Virškinimo sistemoje švinas absorbuojamas pro skrandžio ir žarnyno gleivinę. Į skrandį su maistu ir geriamuoju vandeniu patenka švino druskų tirpalai, taip pat netirpaus švino mikrodalelės, pašalintos iš kvėpavimo takų ir nurytos. Vaikų organizme tirpūs švino junginiai absorbuojami geriau nei suaugusiųjų. Absorbuotas švinas patenka į kraują, jungiasi su eritrocitais ir yra nunešamas į minkštuosius audinius, kaupiamas kepenyse, inkstuose, kauluose, dantyse, plaukuose. Švinui organizme nuolat kaupiantis, daugiausia jo būna kauluose, mažiau – inkstuose ir kepenyse. Ląstelėje daugiausia švinas jungiasi su nukleino rūgščių ir nukleotidų fosfatais, pakeičia arba blokuoja kitus dvivalenčius katijonus – elektronų donorių magnį, fermentų cinką, hemoglobino geležį, kaulų kalcį. Kaupdamasis sparčiai besidauginančiose ir baltymą intensyviai sintetinančiose ląstelėse, švinas jas pažeidžia. Patekęs į virškinamąjį traktą, švinas kaupiasi kepenyse. Į plaučius švinas patenka su smulkiomis dalelėmis. Švinas atsideda plaukuose, šalinamas per inkstus. Inkstai pašalina apie 40 % į organizmą patekusio švino. Kai švino koncentracija didelė, jis pradeda kauptis nefrocituose, pažeisdamas jų fermentines sistemas. Būdamas chemiškai artimas kalciui, švinas užima jo vietą kauluose. Jo kiekis didėja proporcingai koncentracijai kraujyje. Švino daugiau susikaupia kompaktiniame kauliniame audinyje. Kaulams minkštėjant (nėštumo ir laktacijos laikotarpiais) švinas iš kaulinio audinio patenka į kraują. Stabiliausiai švinas kaupiasi dantyse ir iš jų praktiškai nepasišalina. Ištyrus vaikų pieninius dantis, nustatyta, kad kaimo vietovėje gyvenančių vaikų dantyse vidutiniškai susikaupia apie 0,5 μg/g švino, o mieste gyvenančių vaikų dantyse – apie 3 μg/g ir daugiau. Švinas taip pat kaupiasi raumenyse, bet dėl geros kraujotakos greičiau iš jų ir pasišalina. Vidutinis švino kiekis raumenyse yra 0,3 μg/g. Kauliniame audinyje švinas išsilaiko metais, o skeleto raumenyse – mėnesiais. Mažesni švino kiekiai gali kauptis kituose organuose – smegenyse, blužnyje, limfiniuose mazguose. Galvos smegenyse švinas kaupiasi susijungdamas su fosfolipidų fosfatais (EFSA, 2010).
Švinas gali prasiskverbti per placentą ir sukelti vaisiaus sklaidos defektus, vėliau su motinos pienu gali būti perduodamas vaikui. Neorganinių švino junginių pasišalinimo pusperiodis iš kraujo ir kaulų vidutiniškai yra 30 dienų, gali būti nuo 10 iki 30 metų. Švinas pirmiausia pašalinamas su šlapimu ir išmatomis (EFSA, 2010).  
Daugiausia sveikatos problemų sukelia švino kiekis esantis kraujyje. Dėl ilgai trunkančio pasišalinimo iš organizmo, sveikatos problemas sukelia lėtiniai apsinuodijimai švinu. Tyrimai su graužikais parodė, kad ir nedideli švino kiekiai sukelia nervų sistemos sutrikimus, neigiamai veikia gyvūnų vystymąsi, kelia kraujo spaudimą ir pažeidžia inkstus. Manoma, kad švinas veikia genotoksiškai, didelės švino dozės eksperimentiniams graužikams įtakojo navikų atsiradimą. 2006 metais tarptautinė vėžio tyrimų agentūra pripažino, kad neorganinis švinas žmones veikia kancerogeniškai (EFSA, 2010).
Švinas toksiškai veikia centrinę nervų sistemą. Suaugusiems švinas susilpnina matomosios ir girdimosios informacijos apdorojimą, sukelia psichomotorinius sutrikimus. Įrodyta, kad švinas labiau pažeidžia besiformuojančias smegenis, nei subrendusias. Vaikams iki septynių metų amžiaus didelis švino kiekis kraujyje yra atvirkščiai proporcingas intelekto koeficientui. Suaugusiems švinas naikina pilkąją smegenų medžiagą, daugiausia galvos smegenų žievės. Tyrimais įrodyta, kad švino kiekis kraujyje suaugusiems įtakoja sistolinio kraujo spaudimo pdidėjimą ir lėtinius inkstų pažeidimus. Švino kiekis kraujyje yra geras indikatorius, rodantis esamą švino kiekį minkštuosiuose audiniuose, o susikaupęs švinas kauluose parodo, kad švinas į organizmą patenka nuolat (EFSA, 2010).
Tyrimai rodo, kad švinas vaikus veikia neurotoksiškai ir neigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, o suaugusius – nefrotoksiškai (EFSA, 2010).
Švino didžiausią leistiną kiekį maisto produktuose nustato 2006 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1881/2006, nustatantis didžiausias leistinas tam tikrų teršalų maisto produktuose koncentracijas (EC, 2006), o pašaruose -  2002 m. gegužės 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/32/EB dėl nepageidaujamų medžiagų gyvūnų pašaruose (EC, 2002).
Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas tiria švino taršą maisto produktuose ir pašaruose bei aplinkoje. 2008 – 2009 metais maisto produktų ir pašarų tarša švinu neviršijo didžiausio leidžiamo kiekio.
 
Literatūra:
1. EC (European Community), 2002. Directive 2002/32/EC of the European Parliament and of the Council of 7 May 2002 on undesirable substances in animal feed. Official Journal L: 2002-05-30 Nr.140-10.
2. EC (European Community), 2006. Commission Regulation (EC) No 1881/2006 of 19 December 2006 setting maximum levels for certain contaminants in foodstuffs.   Official Journal L: 2006-12-20 Nr.364.
3. EFSA (European Food Safety Authority), 2010. Scientific Opinion on Lead in Food.  EFSA Journal 2010; 8(4):1570.
4. WHO (World Health Organization), 2010. Water-related Diseases. Internetinė prieiga 2010 m. gegužės 12 d.
http://www.who.int/water_sanitation_health/diseases/lead/en/