Naujienos

Spausdinti

Įvadas. Kiaulių cirkovirusai priskiriami Circoviridae šeimai. Tai maži, neturintys išorinio apvalkalo ir turintys žiedinį viengubą DNR genomą virusai. Kiaulių 2 tipo cirkovirusai (KCV-2) paplitę kiaulėms ir, gal būt, šernams visame pasaulyje. KCV-2 yra vienas iš svarbiausių kiaulių patogenų pasaulyje. Kiaulių cirkovirusinė liga yra aktuali Lietuvos kiaulininkystės ekonominė problema. Ekonominiai nuostoliai susidaro dėl atjunkytų ir penimų kiaulių gaišimo. Pirmą kartą kiaulių cirkovirusai buvo nustatyti kiaulių inkstų PK-15 linijos ląstelėse 1974 metais. Nustatyti du kiaulių cirkovirusų tipai: nepatogeninis – kiaulių 1 tipo cirkovirusas ir patogeninis – kiaulių 2 tipo cirkovirusas. Sisteminė KCV-2 infekcija vadinama nujunkytų paršelių multisisteminiu nykimo sindromu, kuriam būdingas mažas paršelių priesvoris, padidėję limfiniai mazgai ir dusulys. Šios ligos atveju yra būdingas limfinio audinio nykimas ir granulominis limfinio mazgo uždegimas. KCV-2 vaidmuo nujunkytų paršelių multisisteminio nykimo sindromo etiologijoje pirmą kartą buvo paminėtas 1991 metais Kanadoje ir išsamiau aprašytas 1997 metais. Nuo to laiko šis susirgimas buvo nustatytas daugelyje pasaulio šalių. Šios ligos plitimas labai mįslingas. Faktoriai, kurie gali sukelti kiaulių, užsikrėtusių KCV-2, susirgimą – nenustatyti. Retrospektyvūs kiaulių kraujo serumo ir audinių tyrimai parodė, kad KCV-2 infekcija buvo paplitusi 1969 metais Belgijoje, 1970 metais Jungtinėje Karalystėje, 1973 metais Airijoje, 1985 metais Kanadoje ir Ispanijoje. Nujunkytų paršelių multisisteminis nykimo sindromas Švedijoje ir Norvegijoje buvo nustatytas tik 2003 metais. Norvegijoje užsikrėtusios kiaulių bandos buvo likviduotos 2004 metais. Švedijoje šio susirgimo likviduoti dar nepavyko.

Sistematika. Kiaulių 1 tipo ir 2 tipo cirkovirusai priskiriami Circoviridae šeimai, kuriai priklauso Circovirus ir Gyrovirus gentys. Circovirus genčiai priskiriami snapo ir plunksnų ligos virusai, kanarėlių cirkovirusai, žąsų cirkovirusai, balandžių cirkovirusai, kiaulių 1 tipo ir 2 tipo cirkovirusai, ančių cirkovirusai, kikilių cirkovirusai ir kirų cirkovirusai. Gyrovirus genčiai priskiriami tik viščiukų anemijos virusai. KCV-2 sukelia limfinių audinių nykimą ir imuninės sistemos nepakankamumą. KCV-2 pagal genų amino rūgščių sekos polimorfizmą skirstomi į dvi genetines grupes ir pogrupius. KCV-2 2a genetinė grupė skirstoma į 3 pogrupius, o 2b grupė skirstoma į 5 pogrupius. Šių genetinių grupių virusai turi panašias patogenines ir antigenines savybes.

Fizinės ir cheminės savybės. Kiaulių 1 tipo cirko virusas išsilaiko rūgščioje aplinkoje (pH 3), 56 °C temperatūroje ir 70 °C temperatūroje 15 minučių. Virusas atsparus chloroformo poveikiui. KCV-2 patogeniškumas sumažėja pasterizuojant 10 val. 60 °C temperatūroje, džiovinant 72 valandas 80 °C ar 30 minučių 120 °C temperatūroje. Virusas išskiriamas iš audinių, užšaldytų -70 °C temperatūroje.

Plitimas. KCV-2 plinta tiesioginio kontakto būdu. Virusai išskiriami iš kvėpavimo takų, virškinimo ir šlapimo išskyrimo organų. Labiausiai paplitęs KCV-2 perdavimo kelias yra alimentinis, nors tyrimai rodo, kad paršeliai gali užsikrėsti ir aerogeniniu keliu. Virusai gali plisti vertikaliu keliu. Paršeliai gali būti slapti virusų platintojai. Virusai taip pat nustatomi kuilių spermoje.

 Terminologija. Kiaulių cirkovirusinis susirgimas, kurį sukelia KCV-2, pirmą kartą buvo pavadintas nujunkytų paršelių multisisteminiu nykimo sindromu. Šiam susirgimui būdingas paršelių mažas svoris, kvėpavimo organų uždegimas. Histologiškai limfiniuose mazguose nustatomas limfinio audinio nykimas, histiocitozė. Imunohistocheminiais tyrimais pažeistuose limfiniuose audiniuose nustatomi KCV-2 antigenai. Tyrimai rodo, kad KCV-2 gali būti nustatomi suaugusioms kiaulėms ir jaunikliams ne tik limfiniuose audiniuose, bet taip pat plaučiuose, žarnyne ir kituose audiniuose. 2002 metais buvo pasiūlyta kiaulių ligas, sukeliamas KCV-2, vadinti kiaulių cirkovirusine liga. Nuo 2006 metų Šiaurės Amerikoje KCV-2 sukeliamas ligas pradėta vadinti su kiaulių cirkovirusais susijusia liga, kuriai gali būti būdingi daugelio organų pažeidimai, paršelių mažas svoris, paršelių padidėjęs gaišimas, kvėpavimo organų uždegimai, kiaulių dermatito nefropatijos sindromas, virškinimo organų uždegimas, reprodukcijos sutrikimai.

Patogenezė. Audinių ląstelės, kurios palaiko cirkovirusų dauginimąsi, neišaiškintos. Kiaulių cirkovirusinei infekcijai būdingas limfinių audinių nykimas ir limfocitopenija. Cirkovirusų antigenai nustatomi makrofaguose ir dendritinėse ląstelėse, kurios pakeičia limfocitus limfiniuose audiniuose. Manoma, kad limfocitų sumažėjimą limfiniuose organuose gali įtakoti kaulų čiulpų ir antrinių limfinių organų nepakankamumas. Kiaulių cirkovirusinės ligos pasireiškimą įtakoja daugelis faktorių, pagrindiniai iš kurių yra virusų patogeniškumas, kiaulių imlumas infekcijai, gretutinės ligos ir imuninės sistemos pokyčiai. Nustatyta, kad daugelis kliniškai sveikų kiaulių yra užsikrėtusios KCV-2, bet tik kai kurios kiaulės suserga cirkovirusine liga. Manoma, kad kiaulių cirkovirusinės ligos pasireiškimui įtakos gali turėti KCV-2 savybės. Molekuliniai tyrimai rodo, kad sveikos ir sergančios kiaulės yra užsikrėtusios KCV-2, kurie nesiskiria genetinėmis savybėmis. Nustatyta, kad kiaulės cirkovirusine liga dažniau suserga mišrių virusinių infekcijų atvejais. Tyrimai rodo, kad KCV-2 genomo minimalūs pokyčiai gali įtakoti KCV-2 virulentiškumą. Manoma, kad KCV-2 gali būti skirtingo patogeniškumo. Nujunkytų paršelių multisisteminio nykimo sindromo eigai ir klinikinių požymių išsivystymui didelės įtakos turi kiaulių užsikrėtimas kiaulių parvovirusais, kiaulių reprodukcijos respiratorinio sindromo virusais, Mycoplasma hyopneumoniae ir kitais mikroorganizmais bei medžiagos, veikiančios stimuliuojančiai arba slopinančiai imuninę sistemą. Eksperimentiniai tyrimai parodė, kad įprastu būdu auginamos kiaulės ir specifinių patogenų neturinčios kiaulės, užkrėstos nujunkytų paršelių multisisteminiu nykimo sindromu sergančių paršelių audiniais, turėjo antikūnų prieš KCV-2, bet neturėjo antikūnų prieš kitus kiaulių patogenus. Nustatyta, kad nujunkytų paršelių multisisteminis nykimo sindromas plinta kartu laikant KCV-2 užsikrėtusias ir neužsikrėtusias kiaules. Tačiau lieka neaišku, kodėl vienoms kiaulėms išsivysto ši liga, o kitos kiaulės lieka sveikos. KCV-2 infekcijai jautrios įvairių veislių kiaulės. Nustatyta, kad KCV-2 infekcija yra susijusi su jaunų paršelių kvėpavimo susirgimais, kuriems nebūdingi nykimo požymiai, kvėpavimo susirgimais vyresnio amžiaus kiaulėms, atvestų paršelių padidėjusiu gaištamumu. Dėl limfinio audinio pažeidimo išsivysto imuninės sistemos nepakankamumas, paršeliams padidėja jautrumas antrinei bakterinei infekcijai. Kiaulių imuninės sistemos būklė gali turėti įtakos KCV-2 gebėjimui daugintis ir sukelti ligą. Tyrimai parodė, kad kiaulių užsikrėtimas parvovirusais, kiaulių reprodukcijos ir respiratorinio sindromo virusais bei bakterijomis turi įtakos cirkovirusinės ligos dažnumui. Manoma, kad daugelis patogeninių ir nepatogeninių mikroorganizmų gali įtakoti cirkovirusinės infekcijos eigą.
Tyrimai rodo, kad imuninės sistemos skatinimas arba slopinimas gali įtakoti KCV-2 infekcijos eigą bei cirkovirusinės ligos pokyčius. Tyrimai rodo, kad cirkovirusinės ligos pasireiškimui įtakos turi vakcinos tipas, vakcinos pagalbinės medžiagos, cirkovirusais užsikrėtusių kiaulių amžius. Nustatyta, kad medžiagos, slopinančios imuninę sistemą, gali būti cirkovirusinės ligos priežastimi.

Klinikiniai požymiai. Kiaulių cirkovirusinė liga gali būti sporadinė arba kiaulių bandos problema. Padidėjus kiaulių gaištamumui 50 % ir daugiau, kiaulių cirkovirusinė liga turėtų būti laikoma kiaulių bandos problema. Nujunkytų paršelių multisisteminio nykimo sindromu serga 6 – 16 savaičių, rečiau iki 20 savaičių amžiaus paršeliai. Kliniškai sergantiems paršeliams nustatoma leukopenija, progresuojantis svorio netekimas, gelta, viduriavimas, kvėpavimo nepakankamumas (padažnėjęs kvėpavimas, dusulys). Kiaulių gaišimas siekia 1 – 2 %, komplikuotais atvejais nugaišta iki 30% kiaulių. Kiaulių dermatito nefropatijos sindromas dažnai diagnozuojamas tose kiaulių fermose, kuriose diagnozuojamas ir nujunkytų paršelių multisisteminis nykimo sindromas. Kiaulių dermatito nefropatijos sindromu serga 10 – 16 savaičių, rečiau nuo 5 iki 24 savaičių amžiaus kiaulės. Kiaulių cirkovirusinė infekcija taip pat gali būti slapta, sukelianti minimalius pokyčius limfiniuose audiniuose.
Cirkovirusine liga sergančios kiaulės blogiau auga, mažesnio svorio, gali turėti anemijos ar geltos požymių (1 pav.). Cirkovirusine liga sergančioms kiaulėms gali išsivystyti kvėpavimo ir virškinimo organų uždegimas. Kiaulės kosti, viduriuoja. Nugaišus, nustatomi padidėję limfiniai mazgai, intersticinis plaučių uždegimas, pokyčiai inkstuose, skrandžio opa. Sisteminės cirkovirusinės ligos atveju nustatoma limfohistiocitozė ir granulominis uždegimas (2 pav.). Kiaulių cirkovirusinės ligos sunkumą galima įvertinti pagal limfinių audinių pažeidimą ir cirkovirusų antigenų kiekį pažeistuose limfiniuose audiniuose.

 1 pav. 8 savaičių amžiaus paršelis. Kiaulių cirkovirusinė liga. Mažas svoris ir gelta.

 2 pav. Kiaulės limfinis mazgas. Limfinio audinio atrofija, histiocitai ir gigantiškosios ląstelės limfiniame mazge. Dažyta hematoksilinu ir eozinu. Įklija. KCV-2 antigenai (rudos spalvos). Imunohistocheminis tyrimas. Streptavidino-biotino peroksidazės komplekso tyrimo metodas. Dažyta hematoksilinu.

KCV-2 yra svarbūs kiaulių kvėpavimo ligų etiologijoje. Nustatyta, kad KCV-2 kai kuriais atvejais gali vaidinti svarbų vaidmenį kiaulių respiratorinių susirgimų komplekso patogenezėje. Kiaulių cirkovirusinės ligos atveju vystosi limfohistiocitinė ar granulominė intersticinė pneumonija ir bronchioloitas (3 pav.). KCV-2 ir kiti kvėpavimo organų patogenai gali sukelti ūmius ir lėtinius kvėpavimo organų uždegimus.

3 pav. Kiaulės plaučiai. A. Limfohistiocitinė infiltracija ir nekrozinis bronchiolitas. Dažyta hematoksilinu ir eozinu. B. KCV-2 antigenai (rudos spalvos). Imunohistocheminis tyrimas. Streptavidino-biotino peroksidazės komplekso tyrimo metodas. Dažyta hematoksilinu.

Kiaulių cirkovirusinės ligos atveju nustatomas plonųjų žarnų uždegimas, kuris pagal klinikinius požymius yra panašus į poūmį ar lėtinį Lawsonia intracellularis sukeltą ileitą. Histologiškai nustatomas granulominis enteritas bei KCV-2 antigenai pažeistuose audiniuose (4 pav.).
Kiaulių 2 tipo cirkovirusai sukelia kiaulių reprodukcijos sutrikimus. Kiaulių cirkovirusinės ligos atveju kiaulės išsimeta, veda negyvus bei silpnus paršelius. Histologiškai nustatomas nepūlingas nekrozinis arba fibrozinis miokarditas (5 pav.). Eksperimento metu užkrėtus paršavedes KCV-2 nustatyta, kad jei pirmojo paršingumo mėnesio laikotarpiu gimdoje embrionas užsikrečia, tai jis žūsta bei rezorbuojamas. Antrajame paršingumo mėnesyje užsikrėtę vaisiai žūsta. Vėliau užsikrėtę vaisiai mažai pažeidžiami, tačiau jų kraujyje randamas virusas. Eksperimentiškai paršelius užkrėtus audinių terpėse persėtu KCV-2 išsivystė sisteminė cirkovirusinė liga.

4 pav. Kiaulių cirkovirusinė liga. Žarnų uždegimas. A. KCV-2 antigenai (rudos spalvos) žarnų sienelėje ir limfiniuose audiniuose. Imunohistocheminis tyrimas. Streptavidino-biotino peroksidazės komplekso tyrimo metodas. Dažyta hematoksilinu. B. Žarnų gleivinės sustorėjimas ir žarnų pasaito limfinio mazgo padidėjimas. C. Penimų kiaulių viduriavimas.

5 pav. Kiaulių cirkovirusinė liga. A. Nepūlingas miokarditas. Dažyta hematoksilinu ir eozinu. B. KCV-2 antigenai (rudos spalvos) kardiomiocituose. Imunohistocheminis tyrimas. Streptavidino-biotino peroksidazės komplekso tyrimo metodas. Dažyta hematoksilinu. C. Vaisiaus mumifikacija ir maceracija.

Kiaulių dermatito nefropatijos sindromui būdingi odos (6 pav.) ir inkstų pažeidimai, karščiavimas ir išsekimas. Histologiškai nustatomas sisteminis kraujagyslių uždegimas, epidermio ir odos nekrozė bei nekrozinis ir fibrininis inkstų kūnelių uždegimas. Histologiniai kraujagyslių ir inkstų pokyčiai yra susiję su 3 tipo padidinto jautrumo reakcija. Manoma, kad kiaulių dermatito nefropatijos etiologijoje labai svarbus vaidmuo tenka patogeniniams virusams ir bakterijoms.

6 pav. Odos uždegimas. Kiaulių dermatito nefropatijos sindromas.

Diagnozavimas. Cirkovirusiniai susirgimai diagnozuojami pagal klinikinius požymius, patologinius anatominius pokyčius, histopatologinių ir serologinių tyrimų rezultatus. KCV-2 antigenai turi būti tiriami plaučiuose, žarnyne ir limfiniuose audiniuose imunohistocheminiais tyrimo metodais. Cirkovirusinės ligos atveju nustatomi padidėję limfiniai mazgai, hepatitas, gelta, nefritas, intersticinė pneumonija, išliesėjimas. Kiaulių cirkovirusinė liga nustatoma pagal būdingus histologinius pokyčius pažeistuose limfiniuose ir kituose audiniuose. Histologiškai limfiniuose mazguose nustatoma limfinio audinio atrofija, granulominis uždegimas. Plaučiuose, kepenyse, inkstuose nustatomas nepūlingas ar granulominis uždegimas, degeneracija, nekrozė. KCV-2 nustatymui atliekamas serologinis tyrimas, viruso išskyrimas ląstelių kultūrose, imunohistocheminis tyrimas, PGR, in situ hibridizacija, transmisinė elektroninė mikroskopija.

Prevencija. Geriausia kiaulių cirkovirusinės ligos prevencija – geros kiaulių laikymo sąlygos ir imunizacija. Nustatyta, kad KCV-2 virulentiškumas keičiasi. Tai gali turėti įtakos kiaulių cirkovirusinės ligos klinikinei išraiškai bei vakcinų nuo kiaulių cirkovirusinės ligos efektyvumui.

Literatūra
1. Brunborg I.M., Fossum C., Lium B., Blomqvist G., Merlot E., Jørgensen A., Eliasson-Selling L., Rimstad E., Jonassen Ch.M., Per Wallgren P. 2010. Dynamics of serum antibodies to and load of porcine circovirus type 2 (PCV2) in pigs in three finishing herds, affected or not by postweaning multisystemic wasting sindrome. Acta Vet Scand., 52(1): 22.
2. Ellis J., Clark E., Haines D., West K., Krakowka S., Kennedy S., Allan G.M. 2004. Porcine circovirus-2 and concurrent infections in the field. Vet Microbiol., 98(2):159-63.
3. Opriessnig T., S. Ramamoorthy S., Madson D.M., Patterson A.R., Pal N., Carman S., Meng X.J., Halbur P.G. 2008. Differences in virulence among porcine circovirus type 2 isolates are unrelated to cluster type 2a or 2b and prior infection provides heterologous protection. J Gen Virol, 89: 2482-2491.
4. Opriessnig T., Xiang-Jin Meng X-J., Halbur P.G. 2007. Porcine Circovirus Type 2–associated disease: Update on current terminology, clinical manifestations, pathogenesis, diagnosis, and intervention strategines. Journal of Veterinary Diagnostic Investigation Vol. 19 Issue 6, 591-615.
5. Wallgren P., Brunborg I.M., Blomqvist G., Bergström G., Wikström F., Allan G., Fossum C.,Jonassen Ch.M. 2009.The index herd with PMWS in Sweden: Presence of serum amyloid A, circovirus 2 viral load and antibody levels in healthy and PMWS-affected pigs. Acta Vet Scand., 51(1): 13.