Naujienos

Spausdinti

Mikotoksinai (graikiškai mycos - pelėsiai) -  tam tikrų pelėsių rūšių gaminami kenksmingi junginiai. Tai pakankamai stabilios medžiagos, kurios išlieka produkte po juos pagaminusių pelėsių žūties. Iš mikotoksinų patys pavojingiausi yra aflatoksinai, kurie priklauso stipriausių, natūraliai atsirandančių, kancerogeninių medžiagų grupei. 

Aflatoksinai B1, B2, G1, G2, M1 -   pavojingiausi iš visų mikotoksinų, kurių  poveikio kenksmingumas išsamiai ištirtas ir įvertintas.  Remiantis Europos Sąjungos Maisto produktų mokslinio komiteto turima informacija, aflatoksinai, o ypač aflatoksinas B1, yra kancerogeninės medžiagos ir net mažas jų kiekis gali sukelti kepenų vėžį, be to, jie yra genotoksiški.  Dauguma riešutų ir kai kurios grūdų rūšys, augančios šiltame ir drėgname klimate, gali užsikrėsti aflatoksinus gaminančiais pelėsiais. Lietuvoje išaugintose grūdinėse kultūrose aflatoksinai randami retai, nes nelabai palankus klimatas aflatoksinus gaminančių pelėsių augimui. 

Maisto kontrolės institucijos skiria didelį dėmesį aflatoksinų B1, B2, G1, G2 kiekių augalinėje produkcijoje  bei jos produktų  kontrolei.  Dėl to, kad aflatoksinų kiekis viršija didžiausią leidžiamą koncentraciją (DLK) augalinės kilmės produktuose, kasmet į Europos Sąjungos šalis uždraudžiama įvežti ir realizuoti nuo kelių šimtų iki tūkstančio maisto produktų  partijų. 

2008 metais Europos Sąjungos šalyse aflatoksinų kiekiai, viršijantys DLK, buvo rasti 880 augalinės kilmės produktų partijų. Aflatoksinais labiausiai užteršta produkcija auginama šilto klimato šalyse: Turkijoje, Irane, Kinijoje, JAV ir  kitose Azijos, Afrikos bei Pietų Amerikos šalyse. Dažniausiai aflatoksinų kiekiai, viršijantys DLK, randami žemės riešutuose, pistacijose, figose ir įvairiuose prieskoniuose. Jų taip pat  randama migdolų,  lazdynų riešutuose,  augintuose Turkijoje ir jai gretimose šalyse. Kituose riešutuose aflatoksinų randama retai. Be to, aflatoksinų kiekiai, viršijantys DLK, randami ryžiuose, kukurūzuose bei jų produktuose, melionų ir moliūgų sėklose. Aflatoksinas B1 gyvūnų organizme metabolizuojasi į aflatoksiną M1, kuris patenka į pieną, bet paprastai mažais kiekiais, todėl kelia mažesnį pavojų negu augaluose esantys aflatoksinai.

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas nuolat tiria maisto produktus bei pašarus, ieškodamas juose aflatoksinų. Kiekvienais metais ištiriami 300 - 400 produktų mėginiai iš riešutų, džiovintų vaisių, ryžių bei kitų produktų, importuojamų iš trečiųjų šalių. Produktai – žemės riešutai, pistacijos, ryžiai ir kiti, kuriuose aflatoksinų kiekis viršija DLK,  sudaro 2 – 3 % bendro importuojamų produktų kiekio. 2008 metais aflatoksinų kiekis, viršijantis DLK, rastas 14 riešutų bei ryžių mėginių. Užterštus produktus įvežti ir realizuoti tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos Sąjungos šalyse draudžiama. 

Europos šalių auginamoje produkcijoje aflatoksinų kiekiai, viršijantys DLK, aptinkama retai, nes klimato sąlygos nėra palankios aflatoksinus gaminančių pelėsių augimui.  Tačiau augalinius produktus užkrėtę pelėsiai, susidarius palankioms sąlygoms (aukšta temperatūra ir didelė drėgmė), gali  gaminti mikotoksinus,  laikant produktus sandėliuose ar namuose. Todėl vartojant produktus, kuriuose gali susidaryti aflatoksinai, rekomenduojama:

•  Išmesti visą pelėsiais užterštą maistą;
•  Nevalgyti jokių susiraukšlėjusių, pelėsiais užterštų ar kitaip pažeistų riešutų;
•  Nelaikyti neuždengtų riešutų, žemės riešutų sviesto ir kitų panašių maisto produktų, kuriuose gali augti pelėsiai. Tokie produktai turi būti saugomi vėsioje, sausoje patalpoje, kad neužsikrėstų pelėsiais.